Atviros prieigos iniciatyva

Komerciniai mokslinės informacijos skleidėjai (mokslo žurnalų ir knygų leidėjai, platintojai, duomenų bazių kūrėjai), skatinami komercinio intereso ir konkurencijos, atlieka reikšmingą vaidmenį šiuolaikinės mokslinės komunikacijos formų plėtroje. Tačiau pernelyg didelė galios koncentracija komercinės sklaidos srityje tampa ir manipuliacijos priemone, kliūtimi tolesnei mokslinės komunikacijos raidai (Viliūnas, Glosienė 2006). Didžiąją dalį spausdintos mokslinės leidybos pasaulyje kontroliuoja keletas tuzinų leidėjų, kurie gali diktuoti sąlygas mokslininkams ir mokslinės informacijos vartotojams. Dėl to mokslininkų darbai nėra žinomi visiems mokslo bendruomenės nariams ir nėra tinkamai pripažįstami bei vertinami. Skaitytojai  negali susipažinti su visa jiems reikalinga mokslo literatūra, todėl atsiranda spragų jų tyrimuose. Bibliotekos nesugeba patenkinti vartotojų poreikių.

Pastaraisiai metais labai svarbi mokslinės komunikacijos kliūtis yra sparčiai augančios mokslinės literatūros, ypatingai žurnalų ir duomenų bazių, prenumeratos kainos. Tokiomis sąlygomis tradicinis mokslinės komunikacijos modelis akivaizdžiai darosi nebeveiksmingas, sunku užtikrinti efektyvią prieigą prie mokslininkų, jų kolektyvų, institucijų ir šalies mokslo bendruomenės sukurtos mokslinės informacijos visumos (Bužiūtė 2005).

2001 m. pabaigoje, siekdamas paskatinti tarptautinį atviros prieigos mokslinėje komunikacijoje judėjimą, Atviros visuomenės institutas Budapešte pradėjo Atviros prieigos iniciatyvą (angl. Open Access Initiative, www.soros.org/openaccess/). Tai plataus masto mokslinės informacijos prieinamumo sąjūdis, apimantis mokslinę leidybą, mokslinės informacijos išteklius ir sklaidos priemones. Atviros prieigos (angl. Open Access) iniciatyva yra skirta skatinti alternatyviems mokslinės leidybos būdams.

Atvira prieiga – tai nemokama prieiga prie internete pateiktos mokslinės informacijos, kurią kiekvienas vartotojas gali laisvai skaityti, kopijuoti, spausdinti, platinti, atlikti paiešką ir pateikti nuorodas.

Atviros prieigos modelio mokslinėje leidyboje idėja nėra nauja. Internete publikuojami preprintų archyvai, bibliografinės duomenų bazės ir elektroniniai žurnalai, turintys spausdintus analogus. Tačiau šių mokslinių komunikacijos priemonių rengėjai susidurdavo su leidybos tęstinumo, autorių teisių ir vertinimo problemos. Atviros prieigos žurnalų leidybai buvo skiriama mažai lėšų, dažniausiai leidyba užsiimdavo savanoriai. Todėl apie ketvirtadalio šių žurnalų leidyba nutrūkdavo po kelerių metų. Norėdami apsaugoti autorių teises, autoriai mokslinius straipsnius pirmiausiai publikuodavo spausdintuose mokslo žurnaluose, o tik po to pateikdavo juos elektroniniuose leidiniuose. Nors elektroniniuose žurnaluose publikuoti straipsniai buvo skaitomi daug dažniau nei spausdinta konferencijos medžiaga, tačiau elektroniniams žurnalams trūko valstybinių mokslo institucijų pripažinimo. Dėl to nukentėdavo elektroninių žurnalų prestižas ir tai turėjo įtakos jų leidybos tęstinumui.

Atviros prieigos iniciatyva autoriams suteikia galimybę padidinti mokslinių darbų sklaidą ir poveikį mokslo vystymui, skaitytojams – nemokamai skaityti pirminius mokslo šaltinius, o bibliotekoms – geriau tenkinti informacinius vartotojų poreikius. Mokslą finansuojančios organizacijos gali pagerinti investicijų į mokslą matomumą ir grąžą, mokslo institucijos – įvaizdį ir prestižą (Banionytė 2005).

Atviros prieigos iniciatyvai pritaria ir remia įtakingos akademinės organizacijos, tarptautinės asociacijos, nacionalinės vyriausybės, Europos Komisija. Atviros prieigos galimybės skatinamos įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui,Europos Sąjungos projektuSciX (Open, Self Organising Repository for Scientific information Exchange, http://www.scix.net/) buvo siekiama naujus mokslinės informacijos platinimo modelius ir sukurti realiai veikiančią infrastruktūrą. Atviros prieigos nuostatomis taip pat remiasi SPARC (The Scholarly Publishing and Resources Coalition, www.arl.org/sparc) veikla Jungtinėse Amerikos valstijose.

Atviros prieigos iniciatyvos tikslą galima pasiekti keliais būdais:

  1. publikuoti atviros prieigos mokslinius žurnalus (angl. Open Access Journals),
  2. kurti institucijų visateksčių dokumentų talpyklas (angl. Institutional Repositories),
  3. publikuoti mokslinę informaciją mokslininkų asmeninėse ar institucijų svetainėse.

Visi šie atviros prieigos būdai yra priimtini. Tačiau akcentuojami pirmieji du būdai, kurie realizuoja sisteminį ir labiau organizuotą mokslinės informacijos saugojimą, paiešką ir gavimą (Swan 2006). Atviros prieigos žurnalų publikavimas ir institucinių talpyklų kūrimas garantuoja didesnes relevančios informacijos suradimo galimybes.