Institucinės talpyklos

Institucijų visateksčių dokumentų talpyklos  – viešai internete prieinama institucijos (universiteto, akademijos, instituto) ir joje dirbančių autorių visateksčių darbų talpykla.

Informacijos pateikimo į šias talpyklas išlaidos dengiamos jų kūrėjų, todėl autoriams ir vartotojams už jį mokėti nereikia. Institucijų talpyklose paprastai kaupiami ne tik mokslo darbuotojų straipsniai, knygos, konferencijų pranešimai, bet ir Senato nutarimai, Rektoriaus įsakymai, studijų programų aprašymai, studijų tvarkaraščiai, įvairi metodinė medžiaga. Institucinės talpyklos atskleidžia institucijos intelektualinį potencialą ir produkciją.

Tai aukštojo mokslo įstaigų padaliniai, kuriuose autoriai patys arba padedami kvalifikuotų patarėjų talpina savo publikacijas (angl. self-archiving). Norint institucijų talpyklose kaupti dokumentus, būtina naudoti  specialią programinę įrangą, leidžiančią šiose talpyklose atlikti paiešką ir automatiškai atsisiųsti duomenis. Programinė įranga privalo derėti su Open Archives Initiative (OAI) reikalavimais. Tokios programinės įrangos pavyzdžiai: DSpace, E-Prints, CDSware, FEDORA,  i-Tor ir kt. Taip pat institucijos turi turėti dokumentų atrankos strategiją – kokius dokumentus reikia kaupti ir saugoti institucijos talpykloje (Swan 2006).

Institucinės talpyklos gali būti apibrėžiamos ir kaip universiteto bendruomenei teikiamų skaitmeninės produkcijos valdymo paslaugų visuma (Lynch 2003). Tai integrali universiteto mokslo ir studijų informacinės infrastruktūros dalis. Naudojant atvirosios prieigos programinę įrangą, protokolus ir standartus, joje kuriama ir palaikoma institucijos darbuotojų intelektinės produkcijos skaitmeninių formatų duomenų bazė ir jos pagrindu bendruomenei teikiamos paslaugos: informacijos apdorojimas (standartinių metaduomenų kūrimas), sisteminimas, ilgalaikis išsaugojimas, sklandžios prieigos ir sklaidos užtikrinimas. Svarbus institucinių talpyklų ideologijos pamatas yra suvokimas, kad mokslinė produkcija yra nacionalinis turtas, sukurtas už mokesčių mokėtojų pinigus, ir dėl to jis turi būti viešai prieinamas (pvz., ARROW projektas Australijoje, JISC veikla Jungtinėje Karalystėje, DARE ir Cream of Science Nyderlanduose) (Viliūnas, Glosienė 2006).  

Atsižvelgiant į šiuos tikslus, siekiama šiose talpyklose sukaupti ne tik institucijų leidiniuose publikuojamą mokslinę produkciją, bet ir institucijų mokslininkų straipsnius iš komercinių ir kitų leidėjų mokslinių žurnalų ar tęstinių leidinių. Pažymėtina, kad komercinių leidėjų nuostatos atvirosios prieigos atžvilgiu sparčiai demokratėja: 90 procentų iš beveik 9 tūkst. apklaustų, tarp jų ir pagrindinių mokslinės techninės literatūros leidėjų, neprieštarauja, kad jų leidiniuose paskelbti moksliniai straipsniai būtų kaupiami autorių institucinėse leidyklose (Chal 2005). Mokslininkai, ketinantys publikuoti komerciniuose žurnaluose mokslinius straipsnius ir po to patalpinti juos institucinėje talpykloje, gali sužinoti informaciją apie leidėjų politiką ir jų suteikiamas autorių teises specialiai sukurtoje svetainėje Sherpa Romeo (http://www.sherpa.ac.uk/romeo.php). 

Institucinių talpyklų, kaip ir atviros prieigos žurnalų leidybos, plėtra įtakoja akademinės kultūros ir mokslinės komunikacijos pokyčius. Mokslininkai pradeda analizuoti publikavimo institucinėje talpykloje ir mokslininkų veiklos pripažinimo santykio, bei publikacijų kokybės patikros klausimus.Nors akademiniame pasaulyje mokslinių publikacijų recenzavimas yra svarbiausias kokybės kriterijus ir institucinės talpyklos yra dažniausiai suvokiamos kaip papildoma mokslinės informacijos sklaidos galimybė, dažnai diskutuojama apie naują mokslinės veiklos ir jos rezultatų kokybės patikros sistemą.

 Mokslininkai teigia, kad institucinių talpyklų plėtra gali net sugriauti šimtmečius egzistavusią mokslinių žurnalų ir tradicinę recenzavimo struktūrą (Pinfield 2006).

Atsiradusi kaip mokslinių publikacijų prieinamumo užtikrinimo siekis, atvirosios prieigos iniciatyva greitai evoliucionavo į įvairių dokumentų, sukuriamų akademinėse bendruomenėse, kaupimo ir pateikimo vartotojams projektus. Dokumentų kaupimo atskirose institucinėse talpyklose politika yra labai įvairi. Vienos iš jų yra orientuotos į maksimalią aprėptį ir išsamumą (sukaupti ir išsaugoti visą universiteto intelektinę produkciją), kitos – pirmiausia į universiteto mokslinio potencialo reprezentavimą. Dokumentų aprėptį institucinėse talpyklose taip pat sąlygoja:

  1. atskirų mokslo sričių ir institucijų specifika (pvz., inžinerinių ir humanitarinių universitetų mokslinės informacijos kaupimo politika yra skirtinga);
  2. autorių teisės (publikuodamiesi komerciniuose žurnaluose autoriai perduoda leidėjams autorių teises ir jei šias publikacijas norima įtraukti į institucinę talpyklą, reikia gauti leidėjų leidimą);
  3. mokslinės informacijos publikavimo operatyvumo poreikis (galima kaupti preprintus ir postprintus);
  4. prieigos prie nepublikuotų, ribotos prieigos ar seniau sukurtų tradicinių dokumentų poreikis (galima kaupti skaitmenintus dokumentus, mokslinės veiklos dokumentaciją);
  5. reglamentai ir tradicijos (paprastai kaupiami skaitmeniniai moksliniai dokumentai, kurių spausdintos versijos anksčiau buvo komplektuojamos universiteto bibliotekoje ar archyve) (Viliūnas, Glosienė 2006).

Teisiniu požiūriu universitetai ir kitos mokslinės institucijos skaitmeninių dokumentų talpyklose gali kaupti visus darbus, kurių autorių teisės priklauso jų autoriams arba pačiai institucijai, o taip pat darbus, kurių autorių teisės buvo perduotos tretiesiems asmenims, tačiau buvo gautas jų leidimas dokumento kopiją įdėti į talpyklą . Institucijos yra suinteresuotos, kad jų darbuotojų tradiciniuose žurnaluose publikuotų straipsnių kopijos būtų lengvai pasiekiamos, todėl autoriai yra skatinami pasirašant autorių teisių perdavimo sutartis su leidėjais, įtraukti punktą, leidžiantį darbo kopiją padaryti laisvai prieinamą institucinėje talpykloje.

Institucijų dokumentų talpyklos sparčiai plinta visame pasaulyje. 2006 m. įsteigtas OpenDOAR institucinių talpyklų registras (http://www.opendoar.org/index.html). Tų pačių metų gruodžio mėn. jau buvo užregistruotos 830 institucinės talpyklos. OpenDOAR galima ne tik institucinių talpyklų, bet ir visateksčių leidinių paieška. Institucinių talpyklų registruose dar nerasime nei vienos talpyklos iš Lietuvos. Atviros prieigos klausimais diskusijos Lietuvoje prasidėjo 2005 m. Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos (LMBA) iniciatyva buvo organizuotas seminaras Open Access Scholarly Communication Workshop. Atviros prieigos žurnalų leidybinėje veikloje dalyvauja vienintelis Kauno medicinos universitetas, tapęs BioMed Central nariu (Kretavičienė 2005). 

2005 m. Lietuvoje pradėti vykdyti trys Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojami projektai „Lietuvos akademinės e. leidybos sistemos sukūrimas“, „Lietuvos virtuali biblioteka bei visateksčių dokumentų duomenų bazės (VDDB) sukūrimas“, „Lietuvos mokslo ir studijų e. dokumentų kaupimas ir pateikimas skaitytojams“. Visi trys projektai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir jų rezultatai tiesiogiai įtakoja Lietuvos akademinės talpyklos kūrimą ir plėtojimą. Numatomas projektų rezultatas  yra Lietuvos mokslo ir studijų elektroninių dokumentų informacijos sistema (eLABa). Ši sistema paskirtimi, struktūra ir funkcijomis atitinka pasaulyje priimtą institucinių talpyklų sampratą, nors ir nebus taip oficialiai vadinama. Talpykloje kaupiami, saugomi ir skelbiami įvairių tipų elektroniniai mokslo ir studijų dokumentai: knygos, moksliniai žurnalai ir straipsniai, konferencijų medžiaga, disertacijos ir tezės, administraciniai ir kiti dokumentai.

Apie eLABa ir paiešką joje skaitykite temoje "Lietuvos duomenų bazės".