Drabužiai ir avalynė

Drabužiai siuvami iš įvairių audinių:

1. Medvilnė, linas

Pagal atsparumą karščiui, medvilnės pluoštas yra labai artimas lino audiniui. Jų atsparumas pradeda silpnėti tik prie 120⁰C, todėl gaminiai gali būti virinami ir lyginami aukštoje temperatūroje (todėl gali būti sterilizuojami).

Pagrindinis medvilnės ir lino gaminių privalumas - higieniškumas. Jie lengvi, minkšti, gerai sugeria drėgmę ir pralaidūs orui (drėgmę išgarina į aplinką). Pluoštai, esant aplinkos drėgmei 65%, sugeria 7-8% drėgmės, o esant 95% aplinkos drėgmei - 17-18%. Tuo pačiu jie tampa gerais laidininkais - pluoštas nesielektrina. Baltiniai betarpiškai liečiasi su žmogaus kūno paviršiumi, sugeria prakaitą, riebalus, epitelio daleles. Jie gaminami iš lengvų ir minkštų, higroskopiškų, hidrofiliškų, laidžių drėgmei ir orui audinių. Geriausiomis higieninėmis savybėmis pasižymi audiniai iš natūralios medvilnės ir iš plonos vilnos. Baltiniai iš sintetinių audinių gaminami, bet jų dėvėti nepatartina, nes jie blogai sugeria drėgmę, įsielektrina.

Vidurinis drabužių sluoksnis suteikia papildomą šilumos izoliaciją. Jiems geriausiai tinka medvilniniai, lininiai ir šilkiniai audiniai. Žiemą šis drabužių sluoksnis turi sumažinti šilumos pralaidumą, todėl naudotini tankūs ir poringi, geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis pasižymintys audiniai: vilnoniai, pusvilnoniai, šiaušti medvilniniai bei trikotažiniai gaminiai.

Viršutinių drabužių (kostiumų, paltų) paskirtis - padidinti šilumos izoliaciją, todėl jie siuvami iš storesnių ir poringesnių audinių. Drabužiai neturi varžyti judesių, trukdyti kvėpavimo, kraujotakos.

2. Natūralus šilkas

Vienas iš įdomiausių ir pagal eksploatacines savybes unikaliausių pluoštų yra natūralus šilkas. Natūralus šilkas (toliau šilkas) yra gyvulinės kilmės pluoštas, pasižymi labai geromis higieninėmis savybėmis, yra stiprus ir tamprus.

Techninės savybės.Pluoštas praleidžia ultravioletinius spindulius. Deja, būdamas ilgą laiką saulėje, netenka stiprumo: dešimt dienų išlaikant pluoštą vasaros saulėje, šilkas netenka apie 30% stiprumo. Šiuo atžvilgiu šilkas yra vienas silpniausių natūralių pluoštų. Prie 150-170⁰C temperatūros pluoštas yra, bet iki 135⁰C fibroinas nekeičia savo savybių. Lyginant suteikta gaminio forma išlieka tik esant jam sausam.

Didelis pluošto higroskopiškumas neleidžia gaminiams elektrintis, o tai yra dar viena teigiama šilko savybė.Šilkas vandenyje brinksta, o gaminiai iš jo traukiasi, todėl rekomenduojama jį skalbti kaip labai jautrų pluoštą - šiltame vandenyje ir rankomis.

Higieninės savybės:

• Šilko pluoštas yra atsparus mikroorganizmams.
• Jis pasižymi labai geru higroskopiškumu ir mažu šilumos laidumu. Ne veltui sakoma, kad su šilko rūbais žmogus visada jaučiasi gerai: šiltą dieną jie skleidžia vėsą, kūnas lengvai kvėpuoja, o vėsią dieną - šildo.
• Būdamas vandens garų aplinkoje ir 20-25⁰C temperatūroje, pluoštas sugeria iki 37-39% drėgmės, t.y. beveik tiek pat, kiek vilnos pluoštas ir net du kartus daugiau nei medvilnės. Sugėręs tokį kiekį drėgmės, pluoštas ar gaminys liečiant atrodo visai sausas. Pagal sugebėjimą sugerti drėgmę šilkas daug pranašesnis už lino pluoštą.

3. Sintetiniai audiniai.

Be sintetinių medžiagų šiandien apsieiti sunku. Sintetinius rūbus lengva skalbti, jie retai kada glamžosi, dažnai pakeičia natūralias medžiagas. Sintetinių audinių yra daug rūšių. Vieni naudojami apatiniams drabužiams, kiti viršutiniams, treti - avalynei. Jų kokybė nuolatos tobulinama, bandoma padaryti kuo panašesnius į natūralias medžiagas - vilną, liną, medvilnę, šilką, odą.

Mažiausiai panašias į natūralius audinius sintetines medžiagas mūsų oda blogiau toleruoja. Toleravimas labai priklauso nuo mūsų odos savybių. Nuo prigimties sausa ir jautri bei ūminių ar lėtinių uždegiminių procesų pažeista oda visiškai netoleruoja ne tik sintetinių medžiagų, bet ir vilnos. Netoleruojantys privalo tokių audinių vengti, nes tankus sintetinis audinys neleidžia natūraliai garuoti prakaitui, dėl to odos raginis sluoksnis būna drėgnas ir dėl to nebeatpalaiduoja turinčias natūraliai pasišalinti ląsteles. Kūno šiluma ir drėgmė tampa gera terpe mikroorganizmams veistis. Iki tol buvę nekenksmingi pastoviai odos paviršiuje gyvenantys mikroorganizmai ima daugintis galinčiais sukelti odos uždegimą, ir virsta pavojingais, susidaro nemalonus kvapas.

Sintetinis audinys - geras šilumos laidininkas. Kai oras karštas, dėvint sintetinius, ypač kaproninius, nailoninius ir į juos panašius rūbus labai prakaituojama, lengva perkaisti, ar staiga atšalti ir susirgti peršalimo ligomis: bronchitu, radikulitu, juosiančiąja ir paprastąja pūsleline ir kitomis ligomis. Šaltu metų laiku apsirengęs sintetiniais rūbais ir nejudantis žmogus gali peršalti.

Kokios dažniausios bėdos persekioja dėvinčius sintetinius rūbus?

Dėvint aptemptas kelnaites ar glaudes, ypač kasdien, oda didžiąją paros dalį negali kvėpuoti, prakaituoja, kai kam iššunta odos raukšlės, sklinda nemalonus kvapas, kartais atsiranda bėrimai, niežėjimas, nukasymo žymės.Dėvint sintetinius marškinius, ar panašius rūbus nukenčia nugaros, pečių, krūtinės oda.Dėvint sintetines kojines, sintetiniu pamušalu išklotus, batus taip pat susidaro hermetiška terpė, kurioje veisiasi įvairūs mikrobai.

Tie, kurie turi polinkį prakaituoti, turėtų vengti sintetinių rūbų, nes tik taip išvengs kai kurių pasekmių.

4. Vilna

Tai natūralus pluoštas, kurio audinys naudojamas dažniausiai viršutinių rūbų, mažai turinčių kontaktų su oda gamybai. Tai higieniškas audinys, lengvas, minkštas, pralaidus orui, gerai saugantis nuo temperatūrų kaitos.

AVALYNĖ

Kadangi didžiąją dalį praleidžiame avėdami vienokią ar kitokią avalynę, būtina aptarti ir jos higieninius reikalavimus.

Avalynė saugo mūsų kojas nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio (aukštos ir žemos temperatūros, mechaninio pažeidimo, purvo). Tačiau netinkamai parinkta avalynė gali pažeisti pėdą, turėti įtakos odos ir nagų susirgimams.

Avalynė turi būti 10-15 mm ilgesnė už pėdą. Tad perkant batus atkreipkite dėmesį, kad didysis kojos pirštas nesiremtų į bato smaigalį. Iš viršaus batas taip pat neturi spausti pėdos ar pirštų - tai sutrikdo jo kraujotaką.

Reikėtų vengti avėti ankštą ir siaurą avalynę, nes ji pakeičia normalią pėdos formą, sumažėja sąnarių paslankumas. Avint batus su aukštomis pakulnėmis (kulniukais), sutrumpėja užpakaliniai ir atsipalaiduoja priekiniai blauzdos raumenys bei pėdos raiščiai. Koja netenka stabilumo, nes svorio centras pasislenka į priekį, o pėda remiasi tik į pakulnę bei sulenktus pirštus. Avalynės su aukštais kulniukais atramos plotas 30-40% mažesnis, todėl galima lengviau patempti raiščius, net išnarinti čiurnos sąnarį. Ypač nepatartina tokia avalynė paauglėms, nes ji pakeičia normalią laikyseną, skatina stuburo iškrypimą bei trikdo dubens kaulų formavimąsi. Tinkamiausias pakulnės aukštis vyrams - 20-30 mm, moterims - 20-40 mm, vaikams (priklausomai nuo amžiaus) - 10-30 mm. Bato smaigalio forma ir plotis turėtų atitikti pėdos formą. Vaikų avalynė turėtų turėti supinatorius, formuojančius pėdos skliautą ir saugančius nuo plokščiapadystės.

Gera avalynė turi gerą ventiliaciją, yra minkšta ir lengva, palaiko pastovų pėdos mikroklimatą. Žiemą patartina avėti batus su natūraliu ar dirbtiniu kailiu. Vasarą, priešingai, svarbiausia yra gera avalynės ventiliacija, nes tik tuomet pėda nekaista, o batuose nesirenka drėgmė. Jei avalynė neatitinka higienos reikalavimų, susikaupęs prakaitas dirgina odą, ji maceruojasi, greičiau atsiranda odos ligos.

Avalynė gaminama iš sintetinių medžiagų: polivinilchlorido, poliamido, poliuretano, polistirolo. Svarbiausias jiems keliamas higienos reikalavimas - cheminis stabilumas: jokiomis sąlygomis neturi išsiskirti cheminės medžiagos, kurios galėtų dirginti odą, bet tokia avalynė yra blogesnė už natūralios odos, kadangi nepasižymi drėgmės, oro pralaidumu.

Visų rūšių guminiai batai skirti avėti drėgnu metų laiku. Kartu su jais rekomenduotina avėti ir vilnones kojines. Guminių batų bloga ventiliacija, gali kauptis drėgmė, todėl minėtos priemonės kuriam laikui apsaugo kojas nuo peršalimo, bet jų ilgai avėti nepatartina, ypač sergantiems sąnarių ligomis.