Operacinė sistema (OS) valdo kompiuterio darbą, kartu atlikdama vartotojo ir kompiuterio tarpininko vaidmenį. Vienas pagrindinių bet kuriai OS keliamų uždavinių – kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo resursus - kompiuterio techninę ir programinę įrangą bei skaičiavimų laiką.

OS vienareikšmiškai apibrėžti sunku, todėl nurodysime pagrindinius jos atliekamus veiksmus:

• saugo atmintyje duomenis;
• skirsto skaičiavimo resursus - centrinio procesoriaus laiką, atmintį, įvedimo ir išvedimo įrenginius ir kt.; dažnai resursų poreikis būna prieštaringas, todėl OS turi nuspręsti, kaip juos panaudoti;
• valdo vartotojo taikomąsias programas;
• valdo duomenų perdavimą tarp įvairių kompiuterio įtaisų bei tarp įvairių programų.

OS naudojimas supaprastina ir naujų programų rašymą, nes vartotojui nereikia rūpintis specifinėmis techninės įrangos savybėmis (pvz., kuriame disko sektoriuje ar takelyje bus saugomi jo duomenys ar programos, į kurią atminties vietą jie bus įrašyti atlikimui, ir t.t.).

Jau iš pagrindinių funkcijų sąrašo matyti, kad OS gali būti traktuojama kaip giliausias (t.y. “arčiausiai” aparatūros) programinės įrangos sluoksnis. Jos komandos valdo ir koordinuoja kitas programinės įrangos dalis, taip pat techninę įrangą. Tik įjungus kompiuterį, pagrindinė OS dalis įvedama iš disko į pagrindinę atmintį ir išlieka ten iki pat kompiuterio išjungimo. Todėl ši OS dalis vadinama rezidentine. Be jos vadinamųjų vidinių komandų kompiuteris atrodytų panašus į lenktyninį automobilį be kuro ir vairuotojo. O kas tada spręstų, kur ir kokiu greičiu važiuoti?