Terminas „duomenų bazė” atsirado XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir šiuo metu vis dar įvairiai apibrėžiamas. Yra kelios DB sampratos.Pagrindinės yra dvi.

1. DB - tai kartu saugomų ir susijusių duomenų, skirtų apdoroti kompiuteriu, visuma. Duomenys atitinka realaus pasaulio tam tikros - skirtos automatizuoti - dalies (taikymo srities) modelį. Duomenų pavyzdžiai: bibliotekos kartoteka, telefonų abonentų knyga, pirkėjų užsakymų registracijos žurnalas ir kt. Duomenys saugomi ir apdorojami ne bet kaip, o laikantis tam tikrų susitarimų, taisyklių. Kitaip tariant, duomenys tam tikru būdu sutvarkyti (priešingu atveju nebūtų DB). Reiktų skirti vadinamąjį fizinį ir loginį duomenų organizavimą. Pirmasis nurodo duomenų fizinio išdėstymo būdus kompiuterio atmintyje, o antrasis - duomenų struktūros vaizdavimą - modelį, reikalingą vartotojams.

Duomenims, saugomiems DB, būdingos šios savybės:

• integruotumas;
• nepertekliškumas;
• nepriklausomumas.

    Duomenų integruotumas reiškia, kad visi duomenys kaupiami ir saugomi kartu nustačius jų tarpusavio ryšius. Taip saugomus duomenis dažniausiai naudoja ne vienas, o keli vartotojai.
    Antroji savybė nusako tai, jog duomenys saugomi vengiant jų dubliavimo. Kai yra pertekliškumas, t.y. kelios duomenų kopijos, joms veltui eikvojama atmintis, o modifikuojant duomenis tenka kelis kartus naudoti tas pačias atnaujinimo operacijas. Be to, kai duomenų kopijos atitinka skirtingas atnaujinimo stadijas, tai gali iššaukti prieštaringos informacijos pateikimą.
    Duomenų nepriklausomumas reiškia, kad duomenų apdorojimo taikomosios programos nesikeičia modifikuojant duomenis.

2. Antroji DB samprata yra platesnė, ji apima ne tik tvarkingai saugomus duomenis, bet ir programinę įrangą, skirtą duomenų bazėms kurti ir įvairiais būdais apdoroti.